siūruoti

siūrúoti, -úoja, -ãvo intr. DŽ, NdŽ, Vkš; G108 1. linguoti, svyruoti: Pasmagotos šakos seno beržo nulinkusios ir siūrúoja J. Ir senos pušys siūrãvo braškėjo A.Baran. Beržai siūrúoja lig žemės Dgl. Rugių varpos didelės, tai labai siūrúoja Pnd. Kai papučia vėjas, tai javai tik siūrúoja, linguoja Gs. Žalias diemedėlis daržely siūrúoja, mano bernaitėlis toli išvažiuoja (d.) Ds. Verkia rūtelės, ant žemę linkdamos, siūruoja be vėjo – nebėr sesutėlės, katro jas ravėjo LTR(Rk). Ne taip ant marių vendrelė (nendrelė) siūruoja, kai mano širdelė vargely dejuoja LTR(Brsl). Ai siūravo, ai lingavo egliutelė viduj girios LMD(Rš). Pučia vėjas, siūrúoja ir užuolaidos Adm. | Siūruõs tau galvelė kaip marių nendrelė, dūsaus tau širdelė kaip miško paukšteliai (d.) Kp. Nuometėlis vargių dienelių, siūruosi kaip nendrelė M.Valanč. Siūruoja galvelė kai eglės šakelė LTR(Dkšt, Dgl). ^ Eina – kai mendrė siūrúoja Trgn. Siūravo lingavo – mariušką prigavo (meškerė) Tvr, Ad. Vienas sako: – Eikim, eikim. – Kitas sako: – Čia siūruokim. – Trečias sako: – Būkim, būkim ir supūkim (vėjas, smilgos, rugiena) Pnd. 2. suptis ant bangų: Da neprivažiavau marių kraštelio – marios siūbuoja, laivės siūruoja, mūsų broliukų daug ten važiuoja LTR(Kp). Šilinėj, Šilinėj upelė teka, siūrúoja, siūrúoja – antelė plaukia (d.) Dglš. 3. Slm svyrinėti į šalis (apie nusilpusį žmogų, gyvulį ir pan.): Kad tik ilgiau pavaikštau, pavargstu, tai tik siūrúoju, siūrúoju! Ds. Jau tas seniokas tuoj nuvirs: eina ir visas siūrúoja Lkm. Jau visiškai nebėr: arklys siūrúoja, ė anas da važiuos! Sdk. Siūrúoja karvės – tai siūruokle serga Klt. Šuniui permušė paskuigalį – eina siūrúodamas Ktk. Mergaičiute mano, gražaičiute mano, ko eidama krypuoji, stovėdama siūruoji? LTR(Dkšt). Mergele žolele, mergele dienele, ko eidama siūravai, ko šokdama krypavai? LTR(Tvr). 4. eiti svyruojant: O kas te ateina, kas te atsiūruoja; ar ne mano motynėlė keleliu siūrúoja? (d.) Š. \ siūruoti; atsiūruoti; įsiūruoti; išsiūruoti; nusiūruoti; pasiūruoti; prisiūruoti; susiūruoti; užsiūruoti